Norvegijos pilietis, buvęs Lietuvos pilietės D.S. sugyventinis, ”skyrybų” procesą Norvegijoje pradėjo pabėgdamas nuo moters i vyrų krizių centrą bei išsiveždamas su savimi bendrą poros 3 metukų vaiką.
Gyvendamas krizių centre, vyriškis kone kasdien skundė moterį policijai, neva ji smurtavusi prieš jį, o taip pat ir vaikų teisių apsaugos tarnybai, neva ji negalinti pasirūpinti vaiku bei užtikrinti jo elementarių poreikių, o be to teigė, kad yra pavojus, jog motina gali vaiką negrįžtamai išsivežti į Lietuvą.
Motina, ilgai nedelsusi, pateikė prašymą į pirmos instancijos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos bei laikino tėvo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos nustatymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas savo ruožtu reikalavo, kad motinai būtų uždrausta vaiką išvežti į Lietuvą ar kitą užsienio valstybę.
Pirmos instancijos teismas išnagrynėjo bylą rašytine tvarka ir nusprendė, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vaikas gyvens pas mamą ir kad tėvas galės matytis su vaiku tik kas antrą savaitę: nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Teismas nerado pagrindo motinai uždrausti išsivežti vaiką į Lietuvą ar kitą šalį. Teismui priėmus sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tėvas ilgai netrukus pateikė ieškinį į teismą, reikalaudamas, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta būtų nustatyta pas jį.
Motina savo atsiliepime reikalavo, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta būtų nustatyta pas ją. Galiausiai, po ilgų ir sunkių derybų tarp šalių bei jų advokatų, tėvas “pasidavė”, sutikdamas pasirašyti taikos sutartį, kuria šalys susitarė, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta bus pas mamą.
Motinos interesus byloje atstovavo advokatė Sandra Latotinaitė.